Asmeninio Z.Kapušinskienės archyvo nuotr.
Rokiškio rajono savivaldybės Pirminės asmens priežiūros (PASP) centro direktorė, vaikų gydytoja Zita Kapušinskienė, vertindama savo gyvenimą, prisimena artimuosius: tėvus – jų pasaulėžiūros principai labai didele dalimi lėmė jos gyvenimiškojo kalno statumą ir grožį; vyrą – ėjimas kartu su juo leido pajusti gyvenimo pilnatvę ir vertę; vaikus ir vaikaičius – jie padėjo suvokti neblėstančios meilės ir amžinos pareigos tapatumą.
Gimė Z.Kapušinskienė Anykščių krašte, Penagalio kaime, nelabai toli nuo Troškūnų, Genovaitės ir Aleksandro Baranauskų šeimoje.
Žymi anykštėno poeto Antano Baranausko pavardė dažnokai ją vertė atsakyti į klausimą, ar tik nesanti ji kunigo poeto giminaitė… Ne, artimų kraujo ryšių jų giminėje nebūta. Nors kas ten žino, kada ir kokių kalnų kalnuotų ar giružių takai susibėga giminystės erčion. Mokykliniais metais visą ”Šilelį“ – nuo pradžios iki galo – ji išmoko mintinai, o vėliau susirado A.Baranausko giesmes, leidusias jai pačiai, dar labai jaunutei, suvokti, koks jis – meilės Dievui, Tėvynei ir gimtajai kalbai jausmas.
O tėvai labai skatino mokytis. Visos trys seserys įgijo aukštąjį išsilavinimą. Vidurinioji, Zita, šešerių metukų pradėjo lankyti Latavėnų aštuonmetę mokyklą, vėliau – Troškūnų vidurinę. 1969 m. ji įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų akademiją (tuometinį Kauno medicinos institutą).
Savarankiškon kelionėn tėvai jai įdėjo daug: šiandien dažnas tokių dalykų nė už kažin ką neįpirktų…
– Turėjau labai gerus tėvus. Tėvelis buvo sąžiningumo ir tylios diplomatijos pavyzdys. Jis niekada ir su niekuo nesiginčydavo, nutylėdavo net į akis pilamą melą. Mamytė – be galo darbšti ir tvarkinga moteris. Jos aristokratiška išvaizda ir elgsena mumyse, mergaitėse, ugdė orumo sampratą. Ji mėgo siūti: siuviniais puošė ne tik mus, bet ir artimus bei tolimus kaimynus. Tik vyriškų švarkų kažkodėl nesiūdavo. Buvo gera šeimininkė: kvepėdavo namai ir šiokią, ir šventišką dieną. Išpuoselėta mūsų sodyba, neprilygstanti kitoms toli aplinkui, mumyse ugdė labai stiprią meilę savo namams. Mano tėvai man padovanojo pačią gražiausią vietą gimti ir augti. Prie pat namų ošė beržynas – pradžia 5 ha miško, tėveliui priklausiusio iki nacionalizacijos. Nors vėliau jame šeimininkavo kolūkio eigulys, puikiai žinojau savo miško ribas: čia sirpo mano žemuogės ir avietės, dygo baravykai, noko riešutai. Dar ir dabar nesukiai atrandu derlingiausias raudonviršių vietas. Jų ieškojimas ir atradimas – jautriausias prisilietimas prie savo vaikystės pasakų rūmų, – pasakojo Z.Kapušinskienė.
Ten, vaikystės metuose, liko ir geriausi jos mokytojai – seneliai. Kelias pas juos – per beržynėlį bei kitus, jau kaimynų miškus – buvo greitas ir nerūpestingas. Senelis ne tik skaityti ją išmokęs. Jis padėjęs pažinti ir gamtos ženklus: sniege abu ieškodavę kiškio ar vilko pėdų, žolynuose – kurapkų ir pempių lizdų, atokaitoje – žemuogių. „Per Jonines saulė groja. Tereikia atsikelti labai anksti, ir išgirsi…“ – sakydavo jis mažajai.
O močiutė buvo pirmoji Zitos tikybos mokytoja. Ne tik maldų – „poterėlių“ – mokė, bet ir padėjo suprasti ir įsiminti, jog visame kame – Viešpaties valia.
Dar ir dabar savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Z.Kapušinskienė rašo laiškus. Ilgi ir nuoširdūs jie liejasi popieriuje. Sunkiai rasdavusi takoskyrą tarp tiksliųjų bei humanitarinių mokslų, aukso medaliu baigusi mokyklą, svajojusi būti ir teisininke, ir žurnaliste, šiandien ji lygiai tokia pat: vadovaujanti ir motiniška, inovatyvi ir lyriška.
Savo žinias ir darbo patirtį Z.Kapušinskienė paskyrė medicinai. Jau pirmame kurse ji žinojo: jos pacientai bus vaikai. Ji, mokykloje nebuvusi „zubryla“, studijuodama įkrito į knygas kaip reikiant. Tik labai retai nubėgdavusi su draugėmis į šokius ar į filmą. Tiesa, kelias valandas per dieną dar tekdavo dirbti ir laboranto darbą…
Studentiškais metais anykštėnė ir išmoko negirdėti aplinkos triukšmo: tiesiog susikaupti darbui, nepaisyti tų dalykų, kurie jam gali trukdyti.
Ėjo 1975-ieji. Zita – akademijos absolventė. Metus teorinių ir praktinių žinių ji sėmėsi Panevėžio respublikinėje ligoninėje, o po metų išlaikiusi internatūros egzaminą įgijo vaikų ligų gydytojo kvalifikaciją. Pagal paskyrimą ji atkeliavo į Rokiškio rajoną: dvejus metus dirbo Juodupės ambulatorijoje, vėliau – Rokiškio poliklinikoje.
Rodos taip ir turėjo būti: Zita, pati mylinti mišką, ištekėjo už miškininko. O jei iš tiesų visame kame – Viešpaties valia, tai ištekėti ir buvo lemta už Rimanto Kapušinsko. Kilęs jis iš Utenos rajono Kurpių kaimo, augo penkių vaikų šeimoje, buvo kantrus ir užsispyręs. Net 7 km Rimantas keliaudavo į Jūžintų mokyklą – per pusnis ir balas, lietų ir šaltį. Dvi valandos ryte, dvi – vakare. Įstojo jis į Aleksandro Stulginskio akademiją (tuometinė Lietuvos žemės ūkio akademija) ir studijavo Miškininkystės fakultete.
1969 m. baigęs mokslus, R.Kapušinskas dirbo Juodupės girininkijos girininku. Čia buvo ta vieta ir tas laikas kurti šeimą.
– Jis buvo ir tebėra geras tėtis. Nuo pat pirmųjų dienų Rimantas prausė ir maudė savo berniukus, valgydino juos, skaitė jiems pasakas, mokė pažinti mišką. Visi kartu važiuodavom ieškoti žemuogių pievelių, turėdavom virš galvų banguojančias avietynų karalijas, riešutų ūksmingus takus… Nors vaikai jau suaugę, jie noriai su mumis dalinasi anuometiniais išgyvenimais, o jų tėtis nesiliauja jais rūpintis, – pasakojo Z.Kapušinskienė
Šiuos žmones – Zitą ir Rimantą Kapušinskus – juodupėnai prisimena iki šiol. Ir kaip neprisiminsi: ilgus metus dirbęs Rokiškio miškų ūkio gamybinio susivienijimo vyriausiuoju inžinieriumi 1995 m. R.Kapušinskas buvo paskirtas šio rajono urėdu – žmogus žinomas ir gerbiamas.
Urėdas niekada nebuvo medžiotoju.
– Tai buvo jo, o ne mano sprendimas, – sakė Z.Kapušinskienė.
Visa savo esybe urėdas rūpinasi krašto miškais. 2004 m. R.Kapušinskas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Tačiau didesnis ir už šį apdovanojimą jam yra džiaugsmas matyti augančius Rokiškio krašto miškus. Jo iniciatyva 2004 m. buvo pasodinti Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, o 2009 m. – Lietuvos tūkstantmečio miškai. Jie dar neaukšti, bet jau šoktelėję ir, žinoma, augs.
O gydytoją dar iki šiol tebelanko vaikai – ir Juodupės, ir Rokiškio, – jau bemaž užauginę ir savus vaikus.
Pašnekovė prisipažino niekada nesitikėjusi dirbti vadovaujančio darbo. Ar tai neramino? Juk Rokiškio PASP centrui ji ėmė vadovauti 1997 m., prasidėjus sveikatos priežiūros reformai. Rajonų poliklinikos atsiskyrė nuo ligoninių, tad Rokiškyje irgi kūrėsi PASP centras, užsimetęs ant pečių medicinos punktų ir bendrųjų praktikos kabinetų bei ambulatorijų išlikimo naštą, regioninių liginių kasų naujoves, o vėliau – Europos Sąjungos siūlomų projektų atsakomybę. Suremontuotas pats centras ir jam priklausantys padaliniai. Ko vertos vien Obelių ar Juodupės ambulatorijos! Sakytum, gydytojai Z.Kapušinskienei tiesiog sekasi. Tačiau yra ir kitų dalykų: ji myli darbą ir žmones.
Gydytoja pasakojo:
– Džiaugiuosi, jog gyvenime teko sutikti Rimanto bendradarbius miškininkus. Visada žavėjausi šviesios atminties Rokiškio miškų ūkio gamybinio susivienijimo ilgamečiu direktoriumi Mečislovu Mocka. Gyvenome kaimynystėje. Man jis buvo miškininko pavyzdys. Atsimenu, jis nuolat nešiodavo miškininko uniformą. Kitaip ir nebūdavo apsirengęs. Kiti net į darbą eidavo neuniformuoti. Tada svarsčiau: gal jis suaugo su ta uniforma? Tik po kurio laiko supratau, kad ši apranga – jo gyvenimo tikslas ir prasmė, jo garbė ir pasididžiavimas.
Atsimenu jį stovintį kieme. Galvodavau, nejaugi nėra darbų, nejau nėra, kur skubėti. Tik tada, kai jis visam išėjo iš mūsų kiemo, supratau: jam svarbu buvo matyti, kaip sprogsta pumpuras, gelsta ir krinta lapai, girdėti, kaip kalasi žolė ar tyliai dejuoja pavargusi žemė. Jo niekada nemačiau liūdno. Taip, jis būdavo pavargęs, susirūpinęs, kartais nekalbus, bet niekada – liūdnas. Kalbėdavomės apie viską, bet labiausiai jį jaudindavo kalbos apie Vilniaus kraštą. Mečislovas puikiai žinojo šio krašto istoriją, noriai dalinosi žiniomis.
Jis labai mokėjo pasirinkti darbuotojus, įžvelgti jų galimybes. Nežinau, ar kokius kitus atrankos kriterijus jis taikė, bet jo vadovavimo metais visi Rokiškyje dirbę vyrai buvo labai gražūs. Kaimynų susiėjimuose jis nebuvo pasipūtęs, nesistengė prie stalo būti viršininku. Net kelis kartus visi – jam vedant – esam traukę: „Kur lygūs laukai šiapus Nėrio,/ Patrankos kur gaudžia laukuos,/ Žygiuoja kareivis per smėlį,/ Palikęs tėvelių namus.“ Tai buvo jo daina, jo giesmė, jo himnas. Ir dabar, kai išgirstu šią dainą, visada matau jį, apsirengusį miškininko uniforma, stovinį kieme ir besiklausantį ką kalba rasota žolė…
Ar galėtum taip gražiai pasakoti apie žmones, jų nemylėdamas?
Pašnekovė susižavėjusi kalbėjo ir apie miškininką bei kaimyną Juozą Barisą. Taip jau sutapo, kad jo žmona Eugenija irgi medikė, irgi kilusi iš Anykščių rajono. Jie abu buvo ir tebėra darbštumo ir tvarkingumo gyvu pavyzdžiu: išpuoselėta namų aplinka, išgenėtas sodas, nušluoti takeliai…
– Apie visus medelius – ir sodo naudinguosius, ir dekoratyvinius – jis žino viską. Niekada negaili patarimų ir pamokymų. Nei apie medelius, nei apie bites. Mane jis išmokė visų medelių skiepijimo būdų. Ir patikrinti ateidavo, ar prigijo, ar tinkamai nugenėta. Rimantas visada klausia jo patarimo – kur geriau sodinti medelį, kaip tvarkyti bičių šeimynas. O gurkšnodami jo „svaraininę“ valandų valandas galime kalbėtis apie tremtį, Nepriklausomybės atgavimą, šiandieninius Lietuvos skaudulius, džiaugsmus ir, žinoma, apie mišką ir miškininkus, – šypsojosi pašnekovė.
Puikūs ir Kapušinskų vaikai. Vyresnysis Gediminas baigė Lietuvos Sveikatos mokslų akademiją, šiuo metu Vilniuje dirba veido ir žandikaulių chirurgu. Su žmona Lina augina Kostą ir Rūtą.
Jaunesnysis Vidas baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerinę informatiką ir ekonomiką, gyvena ir dirba Vilniuje. Su žmona Viktorija augina Simoną. Visi gerai sutaria, padeda vieni kitiems, nepamiršta kelio į Rokiškį.
– Džiaugiuosi, kad prigijau Rokiškyje, pamilau jo žmones, suradau savo vietą po saule. Žinau, kuo gyvena ir ką planuoja Rokiškio miškininkai, kokius išbandymus jiems atneša besikeičiančios valdžios ir įžūlėjanti rinka. Džiaugiuosi trumpomis laisvalaikio valandomis, kai galiu siūti, skaityti eilėraščius, žiūrėti dvasia alsuojantį filmą… – sakė pašnekovė.
Ji patenkinta tuo, ką turi, ir tuo, kur esanti, todėl bene kasdien kartoja:
„Gyvenime, esu dėkinga tau
Už šiandieninę savo būtį,
Už surastas tiesas, už suprastas klaidas,
Už abejonių valandas ir liūdesio minutę;
Už žmogų, sutiktą savam kely,
Už pergalių džiaugsmus ir pralaimėjimų kartėlį,
Už tai, kad leidai man pajaust
Ir vasaros karščius, ir rudeninę gėlą;
Už tai, jog leidai man suprast,
Kad ne visoms svajonėms išsipildyt lemta.
O aplamai – už tai, kad leidai man gyvent,
Neklausinėdamas kasdien, ar verta.
temainfo.lt