Donatas Juozas Malinauskas (1869 03 07 – 1942 11 30 )
Donatas Juozas Malinauskas žinomas ne tik kaip 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, bet ir kaip kovotojas už lietuvių teises ir lietuvybę Vilniaus krašte ir Lietuvoje. Su juo vardu sietina dar 1909 m. prasidėjusi Vytauto palaikų epopėja, kuri tęsėsi visą tarpukarį. 1914 m. garsiai nuskambėjo Jono Basanavičiaus ir Donato Malinausko kaltinimas lenkų dvasininkijai pagrobus Vytauto karūną iš Vilniaus Katedros. Karūna buvo išstatyta Vavelyje tais pačiais metais. Nuo 1914 m. sausio pradžios iki liepos mėnesio šia tema centriniuose lenkų laikračiuose buvo išspausdinta apie 50 straipsnių, kurie plačiajai Lietuvos visuomenei ir šiandien nėra pristatyti. Sovietams okupavus Lietuvą, viskas buvo pamiršta, o atkūrus nepriklausomybę nebuvo atliekami jokie tyrimai šiuo klausimu. Su tuo tampriai susieta ir 1931 m. rastų karališkųjų palaikų problema Vilniaus Katedroje Bazilikoje, bei paslaptigas 1958 m. Rumšiškių radinys, kuris emigracijoje buvo sietas ir su LDK Vytauto palaikais. Taip ir lieka neaišku, kam priklausė 1914 m. Vavelyje pradėta eksponuoti karūna, kuri po antrojo Pasaulinio karo iš Vilniaus Katedros Bazilikos dingo karališkosios insignijos ir jau sovietmečio pabaigoje iš Ateizmo muziejaus dingo paslaptingas Rumšiškių radinys, kai kurių istorikų priskirtas Šv. Brunonui. Lietuvos tūkstantmetį atšventėm, o relikvijorių pamiršom kur padėjom… Pats laikas besiruošiant Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui viską prisiminti… karūnas, relikvijorius …
Kunigaikštis Bernardas Kęstutis – Gediminas ( 1804 08 04 – 1877 01 22 )
D.J.Malinauskas gimė 1869 03 07 ( 02 23) Krėslaukyje, dabartinėje Latvijoje, kur caro armijoje tarnavo jo tėvas Pankratijus Mykolas Malinauskas. Mama Alina Michalina Remigija iš Tanskių giminės didžiavosi savo kilme iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio. Jos senelės brolis buvo kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas (1804–1877). Kunigaikščiai Kęstučiai-Gediminai naudojo Vyčio herbą, kaip ir kunigaikščio Vaidoto sūnus Jurgis, iš kurio ir kildina save ši giminė. Ši kilmės aplinkybė suvaidino svarbų vaidmenį ne tik D.J.Malinausko likimui, bet ir Lietuvos atgimimui XIX– XX amžių sandūroje. Tiek D.J.Malinauskui, tiek Jonui Karlovičiui[1] teko bendrauti su kunigaikščiu Bernardu Kęstučiu-Gediminu ir pažinti jo lietuviškąsias nuostatas. Kokiomis pažiūromis garsėjo, kokias gyvenimo vertybes puoselėjo, kokiai tautybei save priskyrė kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas? Manau, reikėtų baigti spekuliuoti, skelbti viešai ir bandyti agresyviai piršti Lietuvos visuomenei netiesą. Kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas, tikrasis valstybės patarėjas (rus. действительный статский советник), 1870 m. carui Aleksandrui II ( 1818 -1881 ) rašė apie savo kilmę, to rašto juodraštis saugomas Vilniaus Universiteto bibliotekoje. Rašte nurodė, kad „dėl prieštaravimo Lietuvos ir Lenkijos sujungimui 1445 m., mano protėviai buvo priversti emigruoti į Rusiją, o jų žemės valdos buvo komfiskuotos lenkų“ (Предки же мои, в 1445 году, при возпрепяствованiи въ соединенiи Литовско – Русского Велико – кнажества съ Польшею, эмигрировали [ были тогда принуждены удалиться, užbraukta originale] въ Россiю и удепы ихъ конфискованы тогда поляками).[2] Minimame rašte taip pat nurodė, kad giminė yra kilusi iš kunigaikščio Kęstučio ir per 400 metų naudojo sudėtinę pavardę – iš Kęstučio Gediminai arba Kęstutis-Gediminas. Nors mūsų istorikai ilgą laiką užsispyrusiai tvirtino, kad lietuvių tautos atgimimas sietinas su šiaudine pastoge, nepastebėjo ar negalėjo pastebėti, kur ištikrųjų prasidėjo atgimimas. Vilniuje XIX a. pabaigoje lietuvių nacionalinis atgimimas sietinas su D.J.Malinausku. Jis nenuginčijamai laikytinas pirmosios slaptosios lietuviškos „ Dvylikos apaštalų“ organizacijos Vilniuje įkūrėju. Taip mano istorikas S.Jegelevičius ir jam antrinantis Vytautas Plečkaitis. Tai yra neabejotina pažanga, prisiminus R.Lopatos signatarą žeminančias publikacijas.
Žinant D.J.Malinausko kilmės istoriją, nenuostabu, kad jis taip gerbė ne tik savo giminaičio Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto atminimą (siekė apsaugoti jo menamus palaikus Vilniaus Katedroje Bazilikoje, pasiekė, kad lenkų dvasininkija sugrąžintų į katedrą Vytauto portretą , 1933 m. pagamino Čekijoje karstą Vytauto palaikams), bet ir gynė lietuvių teises Vilniuje ir visoje Lietuvoje.
Dar ir šiandien nerimsta ginčai dėl D.J.Malinausko ir J.Basanavičiaus 1914 m. iškelto kaltinimo lenkų „Mokslo bičiulių draugijos” vicepirmininkui V.Zahorskiui ir kun. prelatui J.Kurčevskiui dėl Vytauto Didžiojo karsto apiplėšimo Vilniaus katedroje ir Vytauto karūnos pagrobimo. Tiesa, dauguma Lietuvos istorikų šiandien be išlygų linkę remti lenkų istorikų versijas. Ne išimtis ir Rimvydas Petrauskas, kuris savo straipsnyje „Vytauto vainikas ir „dingusios karūnos“ reikšmės“[3] tik atkartoja Marjano Morelovskio teiginius, paminėtus straipsnyje „Korona i hełm znaliezionych w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“[4]. Siekdamas, kad lietuviai įtikėtų lenkiškos versijos variacijomis, pabaigai pacituoja kelis vokiškus straipsnius[5], kuriuose nurodoma, kad karūna nuo Lietuvos Lenkijos sienos sugrąžinta 1430 m., taip ir nepasiekusi Vytauto Didžiojo, vėliau buvo vis įkeičiama pirkliams ir miestiečiams… Paskutinis įkeitimo dokumentas datuojamas 1434 m. Todėl R.Petrauskas daro logišką, anot jo, prielaidą, kad karūna buvo išlydyta, jos neverta ieškoti ir „nuo to laiko ši karūna pradėjo savo naują gyvenimą – istorikų ir istorija besidominčių vaizduotėje.“[6] Deja Donatui Malinauskui ir Jonui Basanavičiui atrodė kitaip.
Basanavičius ir Naujoji Vilnia
Vytauto karūnos problemos R.Petrauskas tokiomis prielaidomis neišsprendžia, tik įneša dar daugiau painiavos, nes apkaltina garbingus lietuvių tautos sūnus J.Basanavičių, D.J.Malinauską ir kitus fantazijomis. Tačiau tai pozityvas, lyginant su 1914 m. lenkų humoristinio turinio laikraiščio „Mucha“[7] pasišaipymu, kai J.Basanavičius ir D.J.Malinauskas kreipėsi į prokuratūrą: „Kalbate pone ne kaip daktaras, o kaip pacientas iš Vilejkos arba iš Tworeko“.[8] Naujojoje Vilnioje 1903 m. daktaro Nikolajaus Krainskio įkurta psichiatrijos ligoninė, greit pradėjo konkuruoti su netoli Varšuvos 1891 m. įsikūrusia Tvorkų psichiatrijos ligonine. Lenkų oponentams litvomanams dažnai buvo siūloma ten gydytis. Kai sovietmečiu KGB-istams pritrukdavo argumentų, psichiatrinė ligoninė taip pat buvo svarbiausias argumentas… Istorikas R.Petrauskas suplakė dvi problemas į vieną. Dvejopą problemos egzistavimą XX a. pradžioje matė ir D.J.Malinauskas[9]. Pirmoji – tai Vytautui skirtos karūnavimui karūnos likimas, kita problema – tai įkapių karūnos egzistavimas. O svarbiausia yra tai, ar galima abi karūnas vienaip ar kitaip susieti su taip vadinama Sandomiro karūna.
Nors nuo skandalingų įvykių jau praėjo 106 metai, lenkų istorikai toliau laikosi įsikibę savo versijos, o Lietuvos istorikai šios problemos nelinkę nagrinėti, nes, galbūt, baiminasi būti apšaukti psichiniais ligoniais. Ir juos galima suprasti… Pasikeitė, tik visuomenės valdymo principai, bet ne metodika… J.Basanavičius Naujosios Vilnios pacientu „patapo“ nesutikdamas su stebuklingai, neaišku, kur 1911 m. rastos karūnos versija.
Lietuvos karūna
Lietuvos karūna, eksponuota Vavelyje 1914 metais
R.Petrauskas minėtame straipsnyje „Vytauto vainikas ir „dingusios karūnos“ reikšmės“ užimdamas atvirai prolenkišką poziciją rašo, kad „Ypač pagarsėjo 1910 m. Sandomire atrastos karūnos istorija, kurią kai kurie itin lakios vaizduotės lietuvių autoriai paskubėjo paskelbti vytautine ir apkaltinti lenkus karūnos pavogimu iš Vilniaus katedros“. 1914 m. „Vaire“ D.J.Malinauskas rašė: „Taip tad, praslinkus penkiems amžiams, pagaliau atsirado viena Lietuvos karūna. […] Ar ji bus paglemžta iš Vytauto grabo Vilniaus katedroje, ar šiaip kame rasta, gal kada nors bus susekta. Šiaip ar taip nesame tauta be ambicijų, ir negali būti mums vis lygu kur turi būti padėta ir laikoma toliau taip brangi tautos liekana, kaip tas mūsų senovės liuosybės ženklas, kuriam tiek daug vargo padėjo mūsų didysis galinčius Vytautas“[10]. Be D.J.Malinausko, J.Basanavičiaus prie lakios fantazijos autorių šiandien reikėtų priskirti kun. profesorių Petrą Kraujalį, kuris pasirašinėjo P.Vieštauto slapyvardžiu[11] ir dailininką Joną Mackevičių. P. Kraujalis dar 1914 m. teigė, kad „net pačių lenkų archeologų tarpe atsirado prof. Koliankovskis, kuris tą karūną pavadino Lietuvos karūna.[12]“
Šiandieninė Sandomiro karūnos suradimo versija nepasikeitusi nuo 1917-ųjų
Prieš 102 metus, kai kurios vadinamosios Sandomiro karūnos suradimo detalės nebuvo žinomos, jos tikslingai buvo neskelbiamos. Šiandien Michal Rozek knygoje „Polskie insygnia koronocyjne symbole wladzy panstwowej“ teigia, kad karūna buvo surasta po liepa. Vertėtų prisiminti kiek primirštą vieno diržo, galimai priklausiusio vienam iš Lietuvos kunigaikščių, istoriją. Diržą, 1914 m. surastą prie Trakų, nusipirko p. Janušauskas ir nuvežė jį į Petrapilį ekspertizei. Ermitaže buvo nustatyta, kad sidabrinis radinys – diržas – yra lietuviškas ir galėjęs priklausyti kuriam nors Lietuvos kunigaikščiui. Ermitažas įkainavo radinį 865 rubliais. Šis diržas 1917 m. buvo išvežtas į Lenkiją. Tarpukaryje p. Janušauskienė bandė parduoti diržą Kauno karo muziejui už 4 500 litų, kiek vėliau siūlė jį ir Kopenhagos muziejui.[13]
„Viltis“ 1914 02 12 (25) pranešė, jog pasklido gandas, kad „atrastoji tariamoji Lenkijos karalių karūna, kurią lenkai nuvežė Krokuvon, priklausiusi Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui ir esanti išvogta iš Vilniaus. Laukiama dėl šio dalyko įdomių reveliacijų.“[14]
Lietuviai tada dar nežinojo, kiek teks laukti, kol bus paskelbtos slaptos žinios apie Lietuvos kunigaikščių karūną, o oponuojanti pusė vilčių greitam problemos išsprendimui neteikė, pradžioje nurodė, kad karūnos „atradimo tikrybę jie paskelbsią tik po 40-ties metų“[15]. Pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje neva neliko karūnos radimo paslapties – ji, anot lenkiškosios versijos, rasta Sandomire, po liepa.
„Viltis“ 1914 05 14 informavo savo skatytojus, kad caro prokuroras, pradėjęs tyrimą dėl prelato Kurčevskio ir dr. V.Zahorskio kaltinimo, kad „jie pasisavinę surastąją katedroje, Vytauto kape, karūną, nutaręs del kalčios prirodymų trukumo bylą numarinti“[16]. Kiek vėliau toje pačioje „Viltyje“ D.J.Malinauskas užtikrino, kad dėl „tos bylos ligšiol į jokį teismą prašymu dar nesikreipiau“[17] ir kad joks teismas nėra prasidėjęs. Tiesa, apklausą vis dėlto vykdė slaptosios policijos agentas Tiškevičius, pavestas prokuroro Piotro Akermano ir apklausė net ik D.J.Malinauską su J.Basanavičiumi, bet ir p. Zahorskį.
Trumpai apie 1914 ginčus lenkų spaudoje
Lenkijos visuomenę karališkoji karūna domino ne mažiau kaip Lietuvos. Šiandieniniai lietuvių istorikai nesiėmė 1914 m. publikacijų, susietų su karūna, nagrinėjimo ir neatrado prokuroro Piotro Akermano prokurorinio tyrimo. Apie nežinia iš kur atsiradusią karūną pirmasis užsiminė Herold Polski, apie tai rašė „Ilustrowany Kuryer Codzienny” 1914 01 13 straipsnyje „Odnalezienie korony piastowskiej?“ Vienas po kito sencancingą informaciją spausdino laikrašciai „Czas”, „Glos narodu”, „Piast,Zorza”, „Kuryer szląski”, „Nowa reforma”, „Gazieta polska”. Dominavo tvirtinimai, kad tai Lenkijos karūna, tačiau būta tvirtinimų, kad tai gali būti ir Lietuvos kunigaikščių karūna. Karūną parodyti Krokuvos vyskupui atvežė 1911 m. balandžio 7 d.[18] , o parodė Vavelyje tik 1914 m. Kokie pokyčiai įvyko Rusijos Imperijoje per tuos metus? Galbūt liudininkai apleido šį pasaulį.
Rašė lenkų laikraščiai ir apie J.Basanavičiaus bei D.J.Malinausko kreipimąsi į prokuratūrą. Laikraštis „Ziemia liubelska” 1914 05 28 pranešė apie bylos nutraukimą. Istorija tuo nesibaigė, 1929 m. apie tai ne kartą rašė laikraštis „Słowo“.
Ir vis dėlto, kodėl 1914 m. sausį Vavelyje išstatyta karūna taip sujaudino Lietuvos visuomenę? 1930 m. D.J.Malinauskas prisimena, kad 1914 m. perskaitė viename iš Krokuvos laikraščių žinutę apie Krokuvos vyskupui A.Novakui įteiktą karūną su šalmu ir užantspauduotu laišku, kurį aukotojas leido atplėšti tik po 40 metų. Perskaitęs suprato, kad jo prielaidos apie Vytauto kapo išplėšimą turi rimtą pagrindą[19]. Vavelio karūnos panašumas su senosiomis čekų, ne lenkų karūnomis yra daugiau negu akivaizdus, o turint galvoje LDK Kęstučio sūnų Butautą, ir tai, kad Vytautas buvo Čekijos karaliumi, peršasi mintis, kad tai, galbūt, viena iš Kęstutaičių, palaidotų Vilniaus Katedroje Bazilikoje, karūna.
LDM paslaptys, arba kokias karūnas turi Vydas Dolinskas
Karališkųjų palaidojimų karūnas taip pat gaubia paslaptys. 1931 m. surastos jos vėl paslaptingai dingo. Dingusių karališkųjų karūnų pėdsakus neseniai užtiko lietuvių išeivijos atstovai. Vienoje publikacijoje lenkų kalba Vydas Dolinskas žada karališkąsias ir kitas karūnas artimiausiu laiku parodyti Lietuvos visuomenei. Minimas V.Dolinsko straipsnis http://www.ldm.lt/Naujausiosparodos/Lobynas_lenkiskai.htm sukėlė lietuvių išeivijos susidomėjimą ne mažesnį nei paslaptinga 1914 m. Vavelyje išstatyta karūna. V.Dolinsko straipsnyje teigiama: „LDM […] ateityje planuoja pristatyti sensacingas sakralinio meno kolekcijas – kaip kad įkapines Lietuvos valdovų (Aleksandro Jogailaičio, Barboros Radvilaitės ir kt.) karūnas.[…]. ( lenkiškas tekstas: „Muzeum Sztuki Litwy w swym centrum restauracyjnym szykuje inne dzieła sztuki sakralnej, które zostaną wystawione podczas następnych odnowień wystawy. Wystawa “Chrześcijaństwo w sztuce Litwy” do końca 2003 roku, podobnie jak było ze skarbcami Katedry Wileńskiej czy kościoła trockiego, i w przyszłości planuje zaprezentować sensacyjne kolekcje sztuki sakralnej – na przykład korony grobowe władców Litwy (Aleksandra Jagiellończyka, Barbary Radziwiłłównej i in.“). Tai kiek karūnų buvo rasta Vilniaus Katedroje Bazilkoje nuo 1909 iki 1990 metų ir kur jos šiandien?
Ginčai patys savaime nenurimsta. Atėjo laikas užbaigti D.J.Malinausko pradėtus darbus ir mintis – pastatyti Vytautui Didžiajam sarkofagą Vilniaus Katedroje Bazilikoje. Pirmas žingsnis jau žengtas – D.J.Malinausko Vytauto palaikams Čekijoje padirbtas karstas jau stovi Vilniaus Katedroje Bazilikoe, beje, Nacionalino muziejaus direktorės Birutės Kulnytės pastangomis. Teliko įgyvendinti Vinco Grybo projektą. Taip būtų įgyvendinti signataro ir tautos lūkesčiai.
Viktoras Jencius-Butautas
[gallery_box]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-3-1.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-4-2.jpg” descr=”” title=”Janui Žyčkai paminklas Tabore, pastatytas 1884 metais”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-5-2.jpg” descr=”” title=”Namas, kuriame būrėsi pirmieji iš „Dvylikos Vilniaus apaštalų””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-7-3.jpg” descr=”” title=”Šv. Brunono relikvijorius”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-8-2.jpg” descr=”” title=”Karališkosios insignijos, rastos Vilniaus katedroje 1931 metais”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-9-2.jpg” descr=”” title=”Krokuvos vyskupui A. Novakui paaukoti karūna ir šalmas”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-10.jpg” descr=”” title=”Jono Mackevičius „Vytautas””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-11.jpg” descr=”” title=”Vytauto portretas iš Aleksandro Gvaninio kronikos”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-12.jpg” descr=”” title=”Čekų karaliaus karūna”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-13.jpg” descr=”” title=”Vytautui Čekoslovakijoje atlietas karstas”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-14.jpg” descr=”” title=”Vytauto Didžiojo jubiliejaus minėjimas 1930 metais Aukštadvaryje, centre iš dešinės – Donato Malinausko giminaitės: Sofija ir Marytė Modzeliauskaitės”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-15.jpg” descr=”” title=”Vytauto Didžiojo sarkofagas, Vinco Grybo projektas”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-16.jpg” descr=”” title=”Atminimo lentos pašventinimas Šv. Mikalojaus bažnyčioje 2010 01 09 (kunigas Medardas Čeponis)”]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/03/Untitled-17.jpg” descr=”” title=”Vytauto Didžiojo karsto maketas”]
[/gallery_box]
Literatūra:
[1]JonoKarlovičiaussenelėkunigaikštytėRožėKęstutytė – Gediminaitė, kurios sesuo Anelė buvo Donato Malinausko prosenelė.
2Vilniaus Universiteto biblioteka, rankraščiųskyrius ( toliau VUBRS) F5-A16-3622;
3Petrauskis R. Vytauto vainikas ir „dingusios karūnos“ reikšmės // Naujasis Židinys – Aidai 2009 Nr.10-11 . P.388 – 393.
4Morelowski M. Korona i hełm znaliezionych w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie// Ateneum Wileńskie, RocznikVII. – zesyzt 3 -4 .Wilno . 1930.
5Deutsche Reichstagsakte, t. 9, p. 478; P. E. Schramm, Herrschaftszeichen. Gestiftet, verschenkt, verkauft, verpfändet, Göttingen, 1958.; W. von Stromer, Oberdeutsche Hochfinanz 1350–1450, Wiesbaden.
6Petrauskas R. Vytauto vainikas ir „dingusios karūnos“ reikšmės// Naujasis Židinys – Aidai 2009 Nr.10-11 . P. 393.
7Gawędy p. Kalasantegi.Mucha 1914 05 08 Nr.19 str.6-8.
8Gawendy p. Kalasantego.Mucha 1914 05 08 nr. 19 str.6-8.
9X [D. Malinauskas], „Rado Lietuvos karūną“, in: Vairas, 1914, Nr.3, P. 12–13.
10X [D. Malinauskas], „Rado Lietuvos karūną“, in: Vairas, 1914, Nr.3, P. 12–13.
11Gawędy p. Kalasantegi.Mucha 1914 05 08 Nr.19 str.6-8.
12X [D. Malinauskas], „Rado Lietuvos karūną“, in: Vairas, 1914, Nr.3, P. 12–13.
13Vieštaras P. Prie Lietuvos karūnų // Viltis 1914 02 27 ( 03 12 ) Nr.48 P.1-2.16[1]Vieštaras P. Prie Lietuvos karūnų // Viltis 1914 02 27 ( 03 12 ) Nr.48 P.1.
14Trakų apsk. Sidabrinis radinys ties Trakais.//Lietuvos aidas 1930 01 31 Nr.25(86). P. 5.Vilniaus kronika.Pasklido gandas // Viltis 1914 02 12 (25) Nr.35. P.3.
15Zet. Didž. Lietuvos kunigaikščių karūna.// Viltis 1914 02 03(03 07) Nr.44. P.1
16Del karūnos // Viltis 1914 05 14 (27) Nr.105.
17Malinauskas D. Del Lietuvos karūnos ir Vytauto grabo apiplėšimo// Viltis 1914 06 05 (18) Nr122
18Czas 1914 02 21 Nr. 46. Str..2.
19Rewlacje p. D. Malinowskiego // Pregląd Wileński 1930 Nr.2 Str.7.