Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje vyksta , turbūt, daugiausia švenčių ir festivalių – muzikinių, teatrinių ir poezijos. Tai mėnuo, turintis unikalų lietuvišką pavadinimą. Tokį vardą jis gavo todėl, kad šį mėnesį pjaunami rugiai. Tai vienas sunkiausių vasaros darbų. O kuo sunkesnis darbas, tuo daina skambesnė. Lietuviai nuo seno linksminasi ir švenčia prieš drėgną ir tamsų rudenį, ilgą ir šaltą žiemą.
Rokiškio rajono Degučių kaimas daugelį metų per rugiapjūtę klausėsi stipraus ir skambaus balso. Šiame kaimelyje prabėgo poeto Pauliaus Širvio vaikystė ir jaunystė.
– Jis taip traukdavęs dainas, kad net žibintai užgesdavę, – sako vietiniai, poetą pažinoję žmonės.
Jau daugiau nei 30 metų nebeskamba poeto balsas, tačiau jo dainos ir poezija grįžo į Degučius: rugpjūčio 18 d. čia rinkosi žmonės, norintys kalbėti apie poetą ir poetui, dainuoti ir skaityti jam.
Renginys, skirtas P.Širviui, vyksta jau antrą kartą. Pernai jo iniciatorė buvo Aleksandravėlės kaimo bendruomenė, vykdžiusi projektą „Paulius Širvys – krašto žmones telkiantis vardas“.
Projekto dėka buvo surengta kraštotyrinė jaunimo stovykla – jaunimas rinko prisiminimus apie Paulių Širvį. Rezultatai buvo džiuginantys. Žmonės labai noriai dalinosi istorijomis: vieni prisiminė mokyklinius laikus, kai su Paulium lankė tą pačią Aleksandravės mokyklą, kiti atsiminė jį jau vyresnį, kai jis retkarčiais grįždavo į tėviškę ir pasakodavo apie mokslus, karą ar tiesiog apie gyvenimą. Jie pamena jį buvus gerą žmogų, bet ką galėdavusį padaryti dėl kitų, paprastą, nuoširdų, tiesiog tikrą žmogų. Pagal jaunimo surinktą medžiagą buvo sukurtas filmas, surengtos dvi nuotraukų parodos. O rugpjūčio pabaigoje buvo šventė, sukvietusi visus poeto P.Širvio kraštiečius į jo tėviškę.
Šiemet Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka, tęsianti šio renginio tradiciją, įtraukė jį į projektą „Biblioteka – bendruomenei“ ir surengė šventę „Aš beržas, lietuviškas beržas“.
Ir vėl, kaip ir pernai, susirinko daugybė krašto žmonių bei P.Širvio poezijos gerbėjų.
Renginys prasidėjo „Tapybos popiete“. Visi norintieji buvo kviečiami tapyti ant poeto pamėgto medžio – beržo – lentelių. Šią tapymo valandėlę galima pavadinti „Tapymu Pauliui“. Kaip ir viskas šiame renginyje, paveikslai buvo skirti jam, juose dominavo beržo tematika, jūra ir kitos jo gyvenimo detalės.
Kai visos beržo lentelės tapo paveikslais, sveikinimo žodį tarė šio projekto koordinatorė ir renginio vedėja Daiva Vilkickienė. Pasveikinusi visus atvykusiuosius, ji kalbėjo apie poeto ryšį su gimtąja žeme ir su beržais, jam nuolat priminusiais tėviškę. „Tik neiškirskit, tik niekada neiškirskit beržų!“ – citavo poetą projekto koordinatorė.
– Vienas, bet tikrai ne vienišas svyruoklis beržas Paulius Širvys, augantis čia, tarp savo brolių, ir sukvietęs mus į šią gražią šventę, – baigė savo kalbą D.Vilkickienė. Į sceną ji pakvietė žmogų, kuris, pasak jos, yra arčiausiai šio projekto, – Aleksandravėlės bendruomenės pirmininkę Dovilę Pučinskienę.
Po visų sveikinimo žodžių poezijos spektaklį „Paulius Širvys. Aš beržas.“ rodė aktorius Algirdas Latėnas.
O tada koncertavo Aleksandravėlės kaimo jaunimas (vad. Brigita Danytė), D.Vilkickienė skaitė poeto eiles, pasirodė bardai – Tomas Pupinis ir Rūta Švipaitė iš Vilniaus, bardų klubo prezidentas Kastytis Petryla ir Vytautas Butkus iš Raseinių krašto.
Buvo apdovanoti dviejų konkursų – eilėraščio ir dailės kūrinio beržo tematika – nugalėtojai. Tuomet koncertavo Rokiškio rajono Žiobiškio folkloro ansamblis „Vengerinė“, skambėjo Kriaunų mokyklos literatūrinė kompozicija „Sutemų sakmės“. Organizatoriai siūlė atsigaivinti beržų sula, o kriauniečiai vaišino „Piemenėlių koše“.
P.Širvio ir savo eiles skaitė visi norintieji. Ant scenos vėl lipo bardai ir ansambliai.
Kaip sakė renginio vedėja, pats Paulius Širvys čia visus sukvietė. Ir iš tiesų, tarsi buvo galima justi poeto buvimą. Ir visai nesvarbu, tikrą ar įsivaizduojamą. Į poetą buvo kreipiamasi, jam deklamuojama, dainuojama. Jau vėliau, temstant, vienam iš bardų ėmus dainuoti savo kūrybos dainą, kažkas nutiko aparatūrai: po nemalonaus gaudesio muzika nutilo.
– Čia tu, Pauliau? Žinau, tu pyksti. Atleisk, kad dainuoju nebe tave, – nepasimetė bardas, o „atsigavus“ aparatūrai užtraukė dainą iš naujo.
Vis dar brangios poeto P.Širvio eilės jo tėviškės ir visos Lietuvos žmonėms. Poetas vis taip pat stipriai mylimas, neužmirštas, iš naujo atrandamas. Ne šiaip sau vis dažniau jis pavadinamas legendiniu poetu.
Poetas Algimantas Baltakis apie P.Širvį yra pasakęs: „Tai poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje – tai jo laimė ir jo prakeiksmas. Tai talentingas žmogus, su absoliučia poetine klausa.“
P.Širvio eilėraščiai tobulai melodingi, todėl taip mielai deklamuojami ir dainuojami. Poeto nuoširdumas nekelia abejonių, jo eilėraščiai – kaip išpažintis, kaip dienoraštis, kuriame įrašyti visi stipriausi jo jausmai – ilgesys, meilė, vienatvė, karo skausmas. Poetas savo eilėraščiais leidžia patirti, ką patyrė jis pats, atrasti savyje slypinčius skausmingus, o kartu ir džiugius išgyvenimus.
Įdomu, ką pasakytų poetas, atsidūręs tokį šventišką šeštadienį savo tėviškėje – kaime, kur jo gimtosios sodybos nelikę nieko, tik tebeauga jo taip branginti beržai? Kas būtų, jei jis ateitų taip, kaip rašė viename savo eilėraštyje:
„Ateisiu
Tylių naktį
Tyliau
Užu šešėlį,
Kai vaikščioja
Po smėlį
Žali beržų
Šešėliai.“
Ką jis pasakytų pamatęs tiek žmonių, susirinkusių čia jo prisiminti? Skyrusių šį vakarą jo garbei? Tokių skirtingų žmonių, kuriems jis yra tapęs savita jungtimi. Ar džiaugtųsi jam skirtomis dainomis ir eilėmis? Ar patiktų jam, kad žmonės jo tėviškės žemėje palieka savo pėdas ir gerią beržų sulą? Ar pyktų už tai? Tikriausiai ne. Tikriausiai ateitų tyliai, šiek tiek išsigandęs tokio didžiulio dėmesio, bet laimingas. Turbūt džiaugtųsi, kad jo tėviškėje vis dar skamba dainos, kad čia susirinkę žmonės yra laimingi.
Milda Pučinskaitė
Autorės nuotraukos