Gegužės 10 d. prasidėjo festivalis „12 muzikos savaitgalių Anykščiuose“.
Šviesus Anykščių sakralinio meno centras stovi įsispraudęs tarp kitų namų. Kartais jo nė nepastebi. Gal todėl, kad kitoje Vilniaus gatvės pusėje – dvi įspūdingos raudonų plytų šventovės – bažnyčia ir biblioteka. Bet jauti: tai – angelų vieta. Gal šį jautrumą pažadina šios miesto aikštės grožis? Nemažai angelų susispietę ir Sakralinio meno centre. Čia yra jų muziejus; čia – dailė ir muzika.
Gegužės 10-ąją jau antrą kartą Centre buvo atidarytas klasikinės muzikos festivalis „12 muzikos savaitgalių Anykščiuose“. Jį pradėjo dešimties giesmių koncertas „Gospel Anykščiuose“. Apie tai pranešusi Sakralinio meno centro specialistė Danutė Janušytė-Karčemarskienė ištiesė ranką renginio pradžios laukusiam Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios Gospel chorui. Vorele – visi tokie šviesūs – choristai suėjo į salę ir sustojo ant laiptų, pastatytų jiems. Vieni už kitų.
Prieš penkerius metus susibūręs choras kiekvieną sekmadienį gieda Šventų Jonų bažnyčioje. Choristai, o ir pati vadovė Kristina Žaldokaitė vis dar išgirsta klausimą: „O kuo šios giesmės kitokios?“ Žodis „gospel“, išverstas iš anglų kalbos, reiškia gerąją naujieną arba Evangeliją. Pats žanras gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, juodaodžių bendruomenėje. Šis nuotaikingas Dievo šlovinimo būdas mums labiau pažįstamas iš amerikietiškų filmų: iš pačios širdies sklindantys balsai atstoja muzikinių instrumentų orkestrą – pirmiesiems gospelo giesmininkams akomponuodavo tik būgnas, ir to užteko. Šįkart pirmąją giesmę lydėjo Vilimo Norkūno mušami taktai…
V. Norkūną – chorvedį, vargonininką, smuikininką, būgnininką, pianistą – visų galų meistrą, – kaip sakė K.Žaldokaitė, anykštėnai galėtų pasikviesti jo soliniam koncertui.
Na, o choristai kūrė prakilnią koncertinę būseną: taip būna, kai muzika pagauna, užburia ir nebepaleidžia. Šį kartą gospelo giesmės, dar neturinčios labai daug lietuviškų epitetų, glostė supratimu – esi kaip tik čia, o ne kur nors kitur.
Tu pakviestas tarnauti Dievui, asmeniškai pakviestas tarnystei, apdovanotas talentu, kad būtum pakviestas, lauki pakvietimo… Tai visai įmanoma, tai džiugina. Arba pačios giesmės taip veikia. Taip ir sakė K.Žaldokaitė, – kiekviena giesmė gali kliudyti mūsų sielą. Tik tu pats „Don`t turn away“ – nenusigręžk.
Juodaodžiams mirtis nebuvo labai liūdnas reikalas – tai buvo išsivadavimas. Ritmingai nuotaikinga giesmė „We are on our way“ ir reiškia džiaugsmą, jog esame savo kelyje pas Dievą. Jos klausantis ir lietuvio neužvaldo liūdesys. Gal taip yra dėl to , kad ne aš vienas, o visi esame pakeliui į ten pat.
O kol dar esi čia, pažink save, pasaulį ir viskuo, ką esi sukaupęs, dalinkis su kitais.
– Geriausias jausmas – duoti, o ne imti, – sakė Kristina.
Šį kartą jausmas gavosi abipusis. Buvo labai gera imti gospelo giesmių choro energiją, ir džiaugtis savo diena. „Jesus is right here“… Taip, jis yra ir čia. Bent jau praėjusio šeštadienio vakarą tikrai buvo Anykščių sakralinio meno centre…
Klausytojai atsistojo ir plojimais lydėjo vorele išeinančius choristus. Jie tiek daug paliko: priminimą – prieš penkerius metus gospelo choras giedojo ir šio centro atidarymo progą; įpareigojimą rasti ir pažinti gospelo giesmių kūrėją Israelį Houghtoną; įspūdį, gal neišblėsiantį niekada.
Betgi nebūtų šio koncerto – todėl ir puikios vakaro nuotaikos – be rėmėjų: Lietuvos kultūros tarybos, Anykščių rajono savivaldybės, bendrovių „Anykščių varis“, „Anykščių kvarcas“ , „Anykščių vynas“ ir „Imsema“. Dieviškumas duoti…
Rita Aukščionytė