Balandžio 25 d. Rokiškio rajono Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Pandėlio miesto filialas pakvietė į Veronikos Baltrūnienės siuvinėtų paveikslų parodą. Renginys, papuošęs Nacionalinės bibliotekų savaitės „Biblioteka – vienas pasaulis, daug istorijų“, buvo netikėtas ir patiems pandėliečiams: kas galėjo pamanyti, kad šitiek paveikslų bus sukaupusi darbščioji Veronika!
– Kai suabejoju, ar dar užkukuos gegutė, tai ir imu į rankas adatą. Arba knygą. Nuo mažumės skaitydama jau visą pasaulį apkeliavau. Tiesa, iš savo krašto tik vieną kartą koją buvau iškėlusi – į Sibirą, – sakė ji, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą.
Veronikai buvo 13 metų, kai jos tėvų šeima buvo išbuožinta ir ištremta į Irkucko sritį. Tremtis truko 10 metų; kaip visi, taip ir ji, dirbo medkirčiu. Eglės šakos amžiams užklojo jos seserį…
Į gimtąjį kraštą Veronika grįžo 23-ejų. Po penkerių metų ištekėjo, su vyru Algirdu susilaukė sūnaus Andriaus ir dukters Dainos. 1974 m. melioracija šeimą iškėlė į tuometinio Gerkonių kolūkio Pandėlio kaimą. Čia jau bebaigią prabėgti 40 metų…
Siuvinėti Veronika išmokusi dar jaunystėje: piešinius pandėlietės persipiešdavo viena iš kitos.
– Piešti visai nemokėjau. Dar pradžios mokykloje mokytoja liepė nupiešti vištytę ir gaidelį. Bevargdama ir lapą pratryniau. Vištos skiauterė gavosi didesnė už pačią vištą, o gaidžio uodegą užriečiau ne į tą pusę – kaip šuns… Palingavo mokytoja galvą ir aukščiausiu balu mano darbą įvertino: už pastangas – ne kitaip, – pasakojo Veronika.
Siuvinėjo ji kryželiu ir dygsniu palėpės galerijai. Gal tik vėliau, ir tik retkarčiais iškabindavo savo paveikslus nebeveikiančioje Gerkonių kontoroje. Pati ją sutvarkė, išvalė: kaimo moterys susieidavo čia pasibūti, mezginių raštais pasidalinti.
– Kiek riešinių Veronika yra primezgusi! – kalbėjo apie V.Baltrūnienę jos sūnaus anyta, padėkojusi Veronikai už gerą vyrą savo dukrai.
– Dėkui už tokius žodžius, – net linktelėjo į priekį moteris.
Per 30 siuvinėtų paveikslų – miesto ir kaimo peizažų – papuošė Pandėlio bibliotekos antro aukšto fojė.
Prisipažinusi, kad jai jau 78-eri (o gal ir 87-eri? – numojo ranka Veronika), dailininkė sakė, kad iki100-osios sukakties jau turėtų pramokti piešti. Ar tik nebus šiame šmaikštume paslėptas kuklumas? V.Baltrūnienės artimieji pasakojo: palėpės galerijoje ji yra priguldžiusi ir tapytų paveikslų…
– Vis ragindavau ją – ir kiti tuos darbus turi pamatyti! Ir štai visi pandėliečiai ir iš kitur atvažiavę žmonės galės gėrėtis Veronikos darbais, – prieš sveikinimo žodį savo bičiulei tardama pasakojo Pandėlio universalaus daugiafunkcio centro Liaudies muzikos studijos vadovė Bronislava Matiukienė; jos auklėtinės dailininkei skyrė dvi liaudies dainas.
Taip ir bus: V.Baltrūnienės paroda Pandėlio bibliotekoje – ne paskutinė.
temainfo.lt
Ritos Briedienės nuotraukos