Kupiškio kultūros centro darbuotojams, muziejininkams ir bibliotekininkams proga susitikti, pabendrauti ir su visuomene, ir prie puodelio arbatos tapo Pasaulio kultūros diena. Susirinkę Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje į giedrą ir taikų dangų jie pakėlė tokią pat vėliavą, kokią sukūrė rusų mąstytojas, menininkas ir keliautojas Nikolajus Konstantinovičius Rerichas, istorinių paminklų išsaugojimo iniciatorius, savo žiniomis ir energija privertęs pasaulį minėti Kultūros dieną. Purptelėjo iš rankų ir virš stogų pakilo trys balandžiai.
Susirinkusiuosius sveikino rajono meras Jonas Jarutis ir Kupiškio dekanato dekanas Rimantas Gudelis. O paskui visi nukeliavo į Kultūros centrą: Vitražų salėje vyko gražių kalbų, gėlių teikimo ir jaukaus Kupiškio meno mokyklos koncerto, kurį parengė pedagogė Nidija Sankausnienė, šventė.
– Kultūros darbuotojai – mūsų gyvenimo pagrindas. Jei mes kalbame apie savo krašto tradicijas, jei norime pasirodyti vieni kitiems, pasidžiaugti vieni kitais, mes kreipiamės į kultūros darbuotojus; norime kažką išsaugoti, kažką palikti ateities kartoms – žiūrim į kultūros darbuotojus; norime pažinti knygos magiją – mums vėl prireikia kultūros žmonių. Dvasinis pasaulis sukasi apie kultūrą, – kalbėjo Kupiškio savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius.
Palinkėjęs neišblėstančios kūrybos, sveikatos ir sėkmės R.Jocius kultūros darbuotojams įteikė didžiulį šakotį.
Pakvietusi kalbėti rajono tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir teisėsaugos komiteto pirmininką Aurimą Martinką, renginio režisierė ir, anot A.Martinkos, šventės organizatorė Nijolė Ratkienė pranešė:
– Aurimas mus užves diskusijai, galėsime pasidžiaugti nuveiktais gražiais darbais ir šiaip truputėlį pabendrauti neiškeliant arba iškeliant – kaip jums išeis – kultūrinę problematiką.
A. Martinka visiems priminė Pasaulio kultūros dienos atsiradimo istoriją: jei pasaulis būtų sukęsis bent kiek greičiau, Kultūros dieną jis jau būtų galėjęs minėti 110-ąjį ar bent 100-ąjį kartą. Pirmąsyk mintis suvienyti kultūros pajėgas buvo kilusi 1904 m.; 1914 m. menininkas N.K. Rerichas kreipėsi į pasaulio valstybes, ragindamas ieškoti būdų, kaip karo sūkuriuose išsaugoti kultūros vertybes. Savo siūlymą rusų mąstytojas ir menininkas atnaujino praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, ir tik 1935 m. pavyko pasirašyti Rericho paktą. Nuo tų metų imta minėti Pasaulio kultūros dieną. Lietuvos parlamentas ją įteisino 2006 m.
– Kelintą kartą šią dieną mini Kupiškis? – klausėme pranešėjo.
– Nežinau, – sakė jis.
Neatsakė į šį klausimą ir Pasaulio kultūros dienos Kupiškyje režisierė N.Ratkienė.
Tuo diskusijos ir pasibaigė.
– Pasaulio kultūros diena mūsų krašte minima jau antrą kartą. Tiesa, – su kelerių metų pertrauka, – spragą užpildė Kupiškio kultūros centro direktorė Vita Vadoklytė.
Anot A.Martinkos, šiemet ši diena šiek tiek perfrazuota ir minima kaip kultūros specialistų šventė, nors jos didžiausias pareiga – telkti ir stiprinti dėmesį kultūros paveldo išsaugojimui.
– Laba diena, mieli kolegos. Su švente! Labai gaila, kad niekas neperspėjo, jog turėsiu kalbėti, todėl ir kalbėsiu trumpai, – pasisveikino, tiesa, tarmiškai Kupiškio kultūros centro folkloro specialistė, ansamblio „Kupkėmis“ vadovė Alma Pustovaitienė.
Ji papasakojo apie Dijokalnio piliakalnį, esantį netoli Alizavos, apipintą legendomis apie naktimis čia šokančias raganas ir velnius, klaidinančius žmones; papasakojo ir apie jaunimo pasilinksminimuose ant Dijokalnio giedotas sutartines. Yra užfiksuoti keturi archaiškos sutartinės „Dijūta kalneli, dijūta berželi“ – su refrenu „dijo“ – variantai.
A.Pustovaitienei pavyko užmegzti ryšį su archiologu Vykintu Vaitkevičiumi, jis pritarė, kad kalnas turi būti pripažintas mitologiniu, jį privalu saugoti. Iniciatyvai pritarė Salamiesčio pagrindinė mokykla bei jos direktorius Dalius Žvybas; noriai talkose dalyvavo ir kitos rajono mokyklos. Tik vėl bėda: miškininkai kalną apsodino eglutėmis; teko kreiptis į Paveldo departamentą su prašymu paskelbti kalną mitologiniu. Nors dokumentai dar nėra sutvarkyti iki galo, tačiau Dijokalnio tvarkymo darbai tęsiasi: padeda miškininkai, mokiniai ir mokytojai. Paskutinėje talkoje dalyvavo per 130 žmonių.
Po šio pranešimo gėlės buvo įteiktos… A.Martinkai, anot N.Ratkienės, pirmą kartą atvykusiam į kultūrininkų uostą.
– Kantrybės su mumis! – linksmai jam palinkėjo N.Ratkienė.
– Manau, tikrai rasim problemų, kurias bendrai išspręsime. Jau ir dabar gaunu pasiūlymų, manau, juos pavyks realizuoti per tarybą ar kitais kanalais. Dėkoju už gėles ir už pasitikėjimą ir, tikrai, jei matote kokią būtinybę tarybos įsikišimo į vieną ar kitą kultūros problemą, tai, tikrai, komitetas ir aš asmeniškai pasirengęs padėti, – šiek tiek nustebintas kalbėjo A.Martinka.
– Gal šia gražia proga, dar yra norinčių kažką pasakyti, palinkėti, tiesiog pasisakyti? – lyg iš dangaus šlumštelėjusi klausė režisierė.
Pasienyje – didžiulės vazos gėlių, tad iš tų „gal kas nors” kalbėti ir savo žmonių sveikinti ėjo Kultūros centro direktorė V. Vadoklytė, Viešosios bibliotekos direktorė Daiva Bubulienė, Kupiškio etnografijos muziejaus vadovė Violeta Aleknienė. Kultūros darbuotojai pasveikino ir R.Jocių, o kupiškėnus ir subatėnus garsinanti Violeta Mičiulienė – čik čik čik – atėmė iš saviškių gėles ir įteikė puokštę V. Vadoklytei.
– Ar ne per daug Vadoklytei dėmesio? Juk Ratkienė šventę organizavovo… – galutinai nebekultūringais telefoniniais skambučiais pasibaigė Pasaulio kultūros diena Kupiškyje.
Rita Aukščionytė
Autorės nuotraukos