Viskas dabar už mus padaryta: prekybos centrai, verslo įmonės mums siūlo tiek daug prekių ir paslaugų, jog daugybė amatų ir papročių grimzta arba jau nugrimzdo į praeitį.
Prisiminkim, kaip seniau žmonės gyveno. Į užsienį išvažiuoti buvo sunku, parduotuvės mažytės, keliai keleliai siauri, neremontuojami, mokyklos – tik pasibaigus ganiavai…
Būtiniausius reikmenis žmonės pasigamindavo patys, duoną irgi augino savo rankomis. Be visokių blizgučių ir įmantrybių jie apsieidavo. O vis dėlto net sunkų darbą dirbdami dainuodavo. Po darbų susieidavo, susilėkdavo pasilinksminti, kartu pabūti.
Ar mūsų senelių jaunystė lengva buvo? Ir tada visokie sunkumai žmogų spausdavo. Tačiau verta atminti tuos laikus ir šio bei to iš jų pasimokyti; sužinoti, kaip buitį savo pagerinti, kai ką pačiam pasidaryti – ir nebereiks už viską mokėti ar nekokybiško maisto pirkti.
Kupiškio etnografijos muziejus, Kupiškio rajono vietos veiklos grupė ir Nacionalinė mokėjimo agentūra 2012 m. birželio 1 d. pasirašė projekto „Padėkime išlikti kaimo muziejams“ vykdymo sutartį. Projektas skatintina domėtis mūsų krašto palikimu: primena mūsų senolių amatus, papročius ar tiesiog kasdienybę. Juk pamiršti savo palikimą – tarsi pamesti ilgai kauptas santaupas. Nemalonu…
Iki 2013-ųjų buvo organizuotos dvi stovyklos: mokinių tapybos pleneras „Senasis kaimas gėlėmis pražydo“, surengtas Veronikos Šleivytės muziejaus kieme (vad. Genia Vaičikauskienė ir Daiva Miciūnienė), bei keramikų stovykla (vad. Genia Vaičikauskienė ir Romualdas Aleliūnas).
Šiuo metu veikia jaunųjų etnografų stovykla, jai vadovauja Danutė Petrušauskienė ir Žydrūnė Rakauskaitė. Stovyklos veikloje dalyvauja Rudilių Jono Laužiko ir Alizavos pagrindinių mokyklų moksleiviai. Jie jau turėjo galimybę patirti, kaip nelengva rinkti tautosakinę ir etnografinę medžiagą, ir džiaugsmą kalbinti tarmės dar nepamiršusius kupiškėnus, pasimokinti kupiškėniškų dainų bei sutartinių.
Štai ką sužinojo jaunimas Siauriuose:
