Anykštėnų dėmesys Tarptautinei frankofonijos dienai buvo išskirtinis: Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius kvietė praleisti prancūzišką naktį „Cherchez des livres…“, o į asociacijos Lietuva-Prancūzija Anykščių skyriaus šioje bibliotekoje surengtą susitikimą su Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros profesoriumi, vertėju, Lietuvos mokslininkų sąjungos nariu Vytautu Bikulčiumi atvyko žmonių net iš kaimyninio Kupiškio. Pilnutėlė bibliotekos salė klausėsi jo paskaitos „Prancūzija lietuvio gido akimis“.
Asociacijos Lietuva-Prancūzija Anykščių skyriaus pirmininkė Laima Juzėnienė renginyje dalyvauti negalėjo – sutrukdė Lietuvos mokinių prancūzų kalbos olimpiada.
– Jei šis renginys ir nebūtų jai sutrukdęs, kažin ar ji būtų čia. Tarptautinę frankofonijos dieną Laimutė buvo kviečiama dalyvauti Prancūzijos ambasados šiai dienai skirtame renginyje. Turėjau kvietimą ir aš. Tačiau jau prieš kelis mėnesius buvau įsipareigojęs anykštėnams… – paaiškino prof. V.Bikulčius.
Su šiuo žmogumi klausytojus supažindinusi minėtos asociacijos Anykščių skyriaus narė Kristina Kriauzaitė sakė:
– Vytautas Bikulčius – bene pats geriausias kelionių po Prancūziją gidas. Jo asmeninis rekordas – 26 kelionės į šią šalį per metus.
Profesorius, prisipažinęs, jog paskutinį kartą Anykščiuose lankėsi būdamas ketvirtoje klasėje, tari nusivedė paskui save būrį žmonių paklaidžioti po Bretanės, Provanso,ir Luaros kraštus. Tai trys Prancūzijos kraštai, turintys savo kalbą. Į šias vietoves dėmesį kreipia viso pasaulio turistai.
Provanse kalbama provansalų – romanų kilmės – kalba. Tai mišinys italų-prancūzų kalbos.
Bretanė kalba bretoniškai. „Aš – ne prancūzas, aš – bretonas“, – pasakys kiekvienas bretonietis. Ir tikrai: vietinių kalba neturi nieko bendro su prancūzų; ji – nebe romanų, o keltų kilmės, panaši į airių ar Velso gyventojų.
Ir dar vienas – Luaros slėnio kraštas, kalbantis baskų kalba. Net kalbininkai iki šiol tebesvarsto, iš kur tokia galėjo rastis? Spėjama, kad baskai į šį Prancūzijos ir Ispanijos pakraštį šalia Atlanto vandenyno atsikraustė iš Kaukazo ir atsinešė kalbą, nepanašią į jokią kitą.
– Ir papročiai jų saviti. Tai vienintelė pasaulio tauta, kurios ne moterys gimdo, o vyrai, – pasakojo profesorius.
Kai į pasaulį ruošiasi ateiti gyvybė, labiau rėkia baskas, o ne baskė: artimieji ir kaimynai guodžia vyrą ir jam šluosto prakaitą, jį sveikina, pagimdžiusį puikų sūnų ar gražią dukterį.
Provansas – Alpių priekalnės, driekiasi pietryčiuose, prie Viduržemio jūros. Čia sužinai, kaip atskirti levandas nuo levandenų? Pastarųjų aliejai naudojami muilui ir skalbimo milteliams, o levandos žiedų, kvepalų aliejui tinkamų, tenka kopti mažiausiai į 800 m aukštį. Spalva jų ta pati, tačiau tikroji levanda teturi vienintelį pagrindinį stiebelį; levandeno viršūnė šakojasi į tris.
Per visą Provansą lydi violetinė levandenų laukų spalva. Būdinga šiam kraštui ir ochros spalva. Tai atviri geltonuojantys karjerai, suteikiantys kraštui dar vieną spalvinį savitumą. Ir, žinoma, tamsiai žalia – alyvuogių – spalva. Provanso alyvuogės drąsiai konkuruoja su itališkosiomis. Netoli Nimo miesto dar išlikęs garsusis romėnų Gardo akvedukas, drėkinęs alyvuogių plantacijas. Nuo 10 a jis nebeveikia, tačiau čia dar galima pasigėrėti 2,5 tūkst. metų senumo alyvuogės medžiu.
Keliaujant iš Lietuvos Oranžas – vartai į Provansą. Šis miestas svarbus senovės romėnų arka ir antikiniu teatru. Pastarųjų išlikę tik trys – čia, Turkijoje ir Sirijoje. Jie vieninteliai išsaugojo scenos galinę sieną. Liudvikas XIV apie Oranžo antikinio teatro įžymybę yra pasakęs: „Tai gražiausia mano karalystės siena.“
Avinjonas svarbus ir mums, lietuviams. XIV a. jis garsėjo popiežiaus rezidencija, persikėlusia iš Romos. Avinjone popiežius Klemensas V patvirtino Lietuvos krikštą.
Senuosiuose popiežių rūmuose Juozo Miltinio bičiulis Jeanas Vilaras 1946 m. pradėjo rengti Avinjono vasaros teatro festivalius, gyvus iki šiandien. Jis tapo toks populiarus, jog tenka išnaudoti net mokyklų scenas ar vidinius miesto kiemelius: liepos mėnesį čia suvažiuoja visas pasaulis – nuo didžiausių trupių iki vieno žmogaus teatro. Čia išgarsėjo ir Oskaras Koršunovas, pastatęs Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“.
Provanso Eksas – senoji Provanso sostinė, tūkstančio fontanų miestas. Jų rasi kiekvienoje gatvelėje, jau nekalbant apie pagrindinę Mirabo gatvę, besididžiuojančią net šilto vandens fontanu ir, žinoma, daugybe istorinių kavinių. Šiame mieste gimė dailininkas Polis Sezanas, kūrė Emilis Zola, Ernestas Hemingvėjus.
Marselis – Provanso sostinė, seniausias šio regiono miestas, įkurtas graikų ir vadintas Masalija. Graikus išstūmė romėnai; šis kraštas įspūdingas gausiu jų palikimu. Tačiau net prancūzai čia vargsta: tikras vagių miestas. Jis puošiamas ir gražinamas, tikintis, kad tai padės perauklėti Marselį.
Nepaprastą įspūdį kuria Marselio Dievo Motinos sergėtojos bazilika, stovinti ant kalno, nuo kurio atsiveria kerintis vaizdas į jūrą. Vilioja turistus ir už kelių kilometrų nuo kranto esanti Ifo sala, kurioje kalėjo grafas Montekristas.
Į Provansą reikia važiuoti liepos mėnesį, kai žydi levandos. Karšta? Tačiau tuomet, kai temperatūra nebesiekia 35 l., nutyla cikados – Provansas nebe Provansas. Ir mistralį, atnešantį gaivą iš centrinio masyvo, reikia pajusti. Tiesa, kai gaivina mistralis, cikados nutyla. Mistral, maestro, šeimininkas – taip apibūdinamas šis dvelksmas, žiemą virstantis atšiauriausiu sunkiai pakenčiamu vėju, trankantis langines ir malūnų sparnus.
Būtina aplankyti nedidelį aukštai įsikūrusį Los Baux miestelį, kurio plotas tesiekia 900X300 m. Kardinolas Rišelje jį sunaikino už protestantiškas nuotaikas, o dabar nuo griuvėsių viršaus atsiveria įspūdingos apylinkės. Čia pirmą kartą buvo atrasti boksitai, iš jų gaminamas aliuminis.
Provansas garsėja rausvu vynu, tinkančiu prie baltos mėsos ar žuvies, puikiai gaivinančiu karštą vasaros dieną. Čia auginama įvairiausių daržovių: be jų prancūzai savo maisto neįsivaizduoja. Lauktuvių iš čia būtina parvežti kalisonų – sausainių iš migdolų.
Bretanė – į Atlanto vandenyną įsibridęs kraštas, vakarinė Prancūzijos dalis, kažkada garsėjusi Sen Malo piratais, kėlusiais šiurpą net Anglijos karalienei.
San Malo dar garsėja potvyniais ir atoslūgiais. Apie 50 metų jau skaičiuoja pakrantės potvynių elektrinė.
– Atoslūgio metu nukeliavome į Gran Bė salą, kurioje palaidotas rašytojas Šatobrianas. Mus perspėjo nedelsti, tačiau mes vis tiek sugaišome apie 15 min. „Jei sako, žino – reikia eiti“, – raginau ekskursijos dalyvius. Neįtikėtina: grįžtant teko raitotis kelnes, – pasakojo profesorius V.Bikulčius.
Vanduo nuslūgsta iki 30 km: nuslūgstantį jį galėtum palydėti, tačiau aplenkti grįžtantį, neįmanoma.
San Malyje gimė žymus prancūzų keliautojas Žakas Kartjė, pasiekęs nežinomus krantus ir iš čiabuvio sužinojęs, kad tai – kanada. Šiam pavadinimas tereiškė kaimelį, tačiau Ž.Kartjė jį suprato kaip šalies vardą, ir žodis „kaimelis“ tapo vienos didžiausių pasaulio šalies pavadinimu – Kanada.
Reno miestas lietuviams brangus lietuviškais gatvių vardais. Dar 1975 m. šio miesto meras lankėsi mūsų šalyje ir pagautas įspūdžio pažadėjo Reno gatvių pavadinimais įamžinti Lietuvą. Net buvo pasirašyta sutartis keistis Lietuvos ir Bretanės turistų delegacijomis. Bretanai pažadą išpildė: Reno atsirado Lietuvos, Vilniaus ir Nidos gatvės, tačiau tarybinė Lietuva delegacijų į Prancūziją nesiuntė.
Bretanė – slėpingas kraštas, padovanojęs pasauliui dvi – Tristano ir Izoldos bei Šventojo gralio – istorijas, visaip interpretuojamas kūrėjų.
Viso pasaulio turistai į Bretanę keliauja pigių jūros gėrybių. Vienas didžiausių čionykščių delikatesų – austrės. Jos valgomos gyvos, tik užlašinus ant jų citrinos sulčių. Ir pajunti, kas yra rojus… Sakoma, kad austrės skaniausios tais mėnesiais, kurių pavadinime yra r raidė. Lietuviški mėnesiai šiai taisyklei nelabai pasiduoda, vis dėlto austrės skaniausios sausį, vasarį, kovą, balandį bei rugsėjį, spalį, lapkritį ir gruodį.
Silkei prancūzai nejaučia didelio potraukio. Gal todėl, kad turi tokius delikatesus, kaip austrės, juodoji ikra (raudonąją irgi nelabai mėgsta), varlių kojeles, žąsų kepenėlių paštetą, omarus, krabus. Turistai mėgsta užsisakyti ledo padėklą keturiems žmonėms: ant jo – 12 austrių, 12 geldučių, omaras, migdolinės geldutės, sraigės, langustai… Visa tai kainuoja 50, o Paryžiuje – 100 eurų.
Bretanai patys augina austres. Užauga jos per tris metus, savyje sukaupusios labai daug vitamino E.
Būtina aplankyti lygiausiame krante esančią 80 m. aukščio šv. Mykolo uolą. Jos viršuje – vienuolynas. Jame bėra 12 vienuolių, miestelyje ant uolos gyvena 87 žmonės. Kai jūra nuslūgdavo, maldininkai keliaudavo į vienuolyną. Bretanai pastatė pylimą, ir į uolos viršūnę galima patekti nuolatos. Tačiau vanduo nebegalėjo uolos plauti iš visų pusių, ir ji ėmė apaugti maurais. Prancūzai ketina pylimą griauti ir statyti kabantį tiltą, nestabdantį vandens tėkmės. Į šį kalną dar renkasi gurmanai: sūria atoslūgių žole mintančių avių mėsa ypatinga, kepsnys tokios mėsos kainuoja 50 eurų; be to, čia – ypatingas motušės Puliar omletas.
Luaros slėnį profesorius pavadino Prancūzijos Anykščiais – kraštas išsiskiria labai gražia gamta, tik per jį teka ne Šventoji, o Luara.
Kraštas pasižymi pilimis: Šamboro, su Leonardo da Vinči laiptais, Šamono, Sulio, Šeninso, Ambuazo, kurioje palaidotas Leonardas da Vinčis. Luaros kraštas – šimtai pilių.
– Didelių ir tokių mažų, kaip Anykščiuose, – juokavo profesorius.
Gidu V.Bikulčius tapo visai atsitiktinai. 1991 m. su grupe ekskursantų į Paryžių atvyko jo bičiulis. Tuo metu Sorbonos universitete Vytautas stažavosi. Paprašytas parodyti miestą, sutriko: jei ekskursija būtų buvusi pėsčiomis, o ne autobusu…
– Bandom, – vis dėlto nusprendė jis.
Per tris dienas Vytautas turėjo papasakoti viską, ką žino apie Paryžių, todėl ekskursijas teko tęsti nuo 8 iki 24 val. Kai po savaitės iš Lietuvos į Prancūzijos sostinę atvyko dar vienas autobusas, Vytautas vėl buvo pakviestas gidu…
Žmonės jo nenorėjo paleisti tarsi artisto nuo scenos. „Dar papasakokit!“ „Apie ką nors…“ „Apie Paryžių!“ Vakaras neprailgo.
Rita Briedienė